Bozeman mieste buvome apsistoje Treasure State Hostelyje, jei kas būsite aplink, pamėginkite – draugiški žmonės, nemokami pusryčiai ir viskas, ko gali prireikti. Visgi, nors buvo šilta ir patogu (ir brangu) čia neužsibuvome, nes mūsų laukė Yellowstone nacionalinis parkas – ko gero labiausiai žinomas JAV parkas lietuviui.
Visdar lydėjo šaltis
Nuo Bozeman miesto, Yellowstone nacionalinis parkas buvo netoli – apie 2-2.30 valandos kelio, kas šiame kelionės etape, po beveik 1800 mylių vairavimo yra menkniekis. Vos tik atvykome į parką, mus iškart apgaubė tas pats pilkas ir šaltas rūkas. Žinojome, kad orai nedžiugins, vilėmės, kad bent kartais išlįs saulė.
Pirmą kartą radome vietą savo planuotame kempinge. Čia iškart ir pasitiko bloga žinia – jokių laužų nacionalinio parko mąstu. Yellowstone nacionalinis parkas pastaruoju metu buvo pastoviai niokojamas gaisrų. Tą dieną dar 4 gaisrai buvo neužgesinti. Susitaikėme, kad beveik keturias dienas, kurias būsime čia, teks verstis be šilto maisto ir šiltų gėrimų.
Pasistatę palapinę sėdome į Harisoną „Silverį“ Fordą (mūsų automobilio nick‘as) ir išvykome apvažiuoti didelio rato aplink visą nacionalinį parką (apie 3 valandos kelio).
Pirmasis įspūdis – nusivylimas
Visų pirmiausia, vykome prie garsiųjų geizerių. Tiems, kas nežino, Yellowstone nacionalinis parkas yra mega ugnikalnis, kurio išsiveržimas būtų katastrofa mūsų planetai. Dėl to šiame parke pilna vietų, kur kyla karšti garai bei atsiveria smegduobės, kuriose pilna nuodingų rūgščių. Sakoma, kad dėl šių rūgščių parke jau žuvo kelios dešimtys žmonių, o neseniai vienas vyrukas nuėjo nuo pažymėto kelio ir prasmego žemėn, po kuria tiesiog išsilydė…
Aplink geizerius žmonių buvo begalybė. Visi bėgo nuo vieno prie kito, fotografavo, konkuravo dėl vietos stovėjimo aikštelėse. Man su Giedre viso to vaizdas kėlė juoką. Galbūt ir nepamatysi to kasdien, tačiau susidomėjimas geizeriais buvo tiesiog perpūstas. Apibėgę ratelį skubėjome į automobilį, kad galėtume pasidairyti gyvūnų.
Po poros valandų stebėjimo šios geizerių ekstazės ištikusių žmonių ėmėme kalbėti apie Yellowstone nacionalinį parką, kaip apie nusivylimą. „Turistų atrakcija… nieko įdomaus… gal reikėjo užsisakyti mažiau dienų kempinge…“ – tokios buvo mūsų mintys.
Prašvitus saulei išlindo ir laukinė gamta
Važiuodami toliau pastebėjome, kad oras gerėja, saulės spinduliai, kur ne kur, lenda pro tamsų rūką. Tada ir pradėjome matyti mums patinkančius vaizdus – per gatvę, nepaisydama automobilių, prabėga elkų kaimenė (lietuviškai nėra atitikmens, tačiau tai gyvūnas, kuris atrodo, kaip elnio ir briedžio hibridas, arba tiesiog, didesni elniai), vieną po kito aptinkame ir didinguosius bizonus.
Dar labiau nuotaika praskaidrėja, kai vėjas nupučia debesis ir atsiveria snieguotų kalnų viršūnės. Danguje aptinkame tai vieną tai kitą plėšrų paukštį. Važiuojame ir įtemptai stebime visas pakeles. Nejučia ir ši kelionė tampa kaip detektyvinis žaidimas – spekuliuojame, kur gali tykoti gyvūnas, juokaujame, kad jau už šio medžio žiopsos meška. Ir pagaliau Yellowstone nacionalinis parkas nušvito visai kitomis spalvomis. Mes jį pamėgome.
Ir vėl meškytis!
Bevažiuodami stabtelėjome pasitikrinti žemėlapį, čia ir pamatėme, kad už mūsų taip pat sustojo automobilis ir išbėgo vyras su žiūronais. Staiga, visai netoli nuo mūsų automobilio, pamačiau kyšantį rudą snukutį – meška! Ir panašu, kad grizlis. Vos ne vos iškrapštėme fotoaparatą ir sugebėjome padaryti vieną nuotrauką per automobilio stiklą.
Aplink jau stojo kiti automobiliai, žmonės bandė kuo geriau apžiūrėti žvėrį. Tačiau šiam visa tai pasirodė nuobodu ir jis sau lėtai nukulniavo atgal į miško tankmę. Buvome laimigi, gavę progą apžiūrėti šį padarą iš arčiau.
Nusiteikę nuotykiams
Pakeliui į stovyklą dar apsilankėme turistų informacijos centre, kur iškamantinėjome apie žygį, kurį planuojame įveikti, geriausias vietas pamatyti vilkus bei netoliese esantį kitą nacionalinį parką. Gavę visą reikalingą informaciją vykome į savo kempingą. Pakeliui dar kelią užstojo didžiulė banda bizonų, tačiau net ir susidaręs kamštis mums jau netrukdė. Diena buvo sėkminga.
Pavakarieniavę konservuoto tuno su duona, apsitarėme kitų dienų planus ir laukėme naujos dienos su viltimi, kad ir oras jau bus geresnis. Arba bent jau leis degti laužus…