Po Grinnel ledyno haiko (žygio) buvome pavargę, bet pakylėti. Net nemanėme, kad backpackinimas JAV išties gali vykti taip sklandžiai kaip ir planavome. Nuotaika buvo puiki, jūra buvo iki kelių… Bėda ta, kad dar tos pačios dienos vakarą ir atrodė, kad jūra yra iki kelių – užklupo lietus ir oras tapo nepakenčiamas.
Nors buvo liūdna, bet supratome, kad esame tarp kalnų – čia oro salygos vis kitos kas 20 kilometrų. Deja, mūsų stovyklavietė, ko gero, buvo pačioje nepalankiausioje vietoje. Tą naktį miegojome automobilyje, manydami, kad gal jame bus šilčiau. Smarkiai klydome. Per naktį automobilis prirasojo ir nuo drėgmės miegoti buvo be galo šalta.
Orai žygiams netrukdė
Kitą dieną, kad ir blogesnės nuotaikos, nusprendėme įveikti trumpesnį žygį. Po Grinnel ledyno hike’o buvome pavargę, tad kelių mylių prasiėjimas atrodė pats tas dienos veiklai paįvairinti. Tą kartą išsirinkome Saint Mary ir Victoria krioklius.
Šį kartą žygyje jautėmės daug drąsiau, tiesa ir žmonių buvo gana daug matyti, tad jautėmės pakankamai saugiai. Žygis neprailgo, tačiau po ankstesnio haiko nei vaizdai nei galutinis taškas nebuvo tokie įspūdingi. Visgi, visad esame patenkinti, kai pavyksta pasiekti tikslą.
Po žygio sėdome į automobilį ir ėmėme važiuoti mūsų stovyklos link. Iki stovyklos geras gabalas kelio, tad pakeliui ir oras pasikeitė – debesys tapo juodi, aplink apsitraukė rūkas ir ėmė pilti bjaurus lietus. Ką jau kalbėti apie kalnų vėją, kuris net verčia iš batų.
Meškyčiai!
Nuskubėjome prie šalia kempingo esančios parduotuvės, nes bvome užmatę, kad čia yra wi-fi, kurio mums reikėjo rezervuoti nakvynę sekančioje lokacijoje.
Mums benaršant savo mobiliuosiuose, pamatėme besibūriuojančius senolius su teleskopais ir žiūronais. Visi stebėjo vieną tašką, esantį ant kalno, stūksančio už mūsų kempingo. Pagal žmonių reakcijas ir susibūrimą jau žinojome, kad ten turi būti kažkas rimto.
Rimčiau ir būt negalėjo – kalno šlaitu vinguriavo didžiulė grizlio patelė, o jai iš paskos puškavo jos du meškučiai, tačiau šie jau buvo gana dideli. Giedrė juos vadino meškyčiu su meškityčiais. Per mūsų mažus žiūronus vaizdas neatrodė labai įspūdingai. Bandėme ir su savo fotoaparatu, tačiau šie buvo per toli. Laimei, kad žmonės aplink pasitaikė labai geri – leido pažiūrėti į žvėris per jų techniką. Tada ir pamatėme jų tikrąjį dydį, grožį bei, kodėl visi jais taip žavisi.
Kova su oru
Po šio įvykio diena bent kažkiek prašviesėjo morališkai. Deja tik morališkai. Oras ir toliau bjuro ir darėsi vis šalčiau. Tą vakarą pirmą sykį manėme, kad nebeužkursime laužo. Nors vargais negalais pavyko, užvirinti vandenį mums reikėjo apie 3-4 valandų. Buvome be nuotaikų, nusikalę ir tąnakt miegot ėjome į palapinę. Nors iš pradžių atrodė, kad bus pakankamai šilta, naktį atšalo dar labiau. Sušalome į ragą. Čia jau supratome, kad backpackinimas JAV nebebus toks paprastas ir lengvas, kaip iki šiol manėme. Visai neįvertinome orų skirtumų.
Paskutinysis žygis
Išaušo paskutinė, visdar šalta ir niūri diena Glacier National parke. Nusprendėme pasirinkti dar vieną sunkų ir ilgą žygį į kalnus, kuris vadinosi Peigan pass trail.
Buvome fiziškai pailsėję po Grinnelio, tad atrodė, kad galime pabandyti ir darsyk. Šįkart taip anksti nesikėlėme, atvykome su antra banga, o ir žmonių buvo daug mažiau nei ankstesniuose žygiuose.
Elgėmės atsargiai, daug triukšmavome, dairėmės prieš posūkius. Žygis buvo visai įdomus, nors ir neprilygo Grinneliui. Tačiau jau buvome susitaikę, kad tolimesnis backpckinimas JAV, ko gero, nebus toks įspūdingas, kaip toji diena, nors visdar viliamės. Iš pradžių kilome miško tankme, vėliau išnirome ant kalno šlaito. Tuo šlaitu pamažu kilome link Peigan tarpeklio, kur ir turėjo būti mūsų žygio galutinis tikslas.
Vėjas buvo itin stiprus, vėliau prasidėjo kruša. Čia mus gelbėjo tik vėjui nepralaidžios striukės. Po poros valandų kilimo, pasiekėme tarpeklį. Buvo visai įdomu stebėti slėnį iš kitos kalnų pusės. Ilgai neužsibuvome ir leidomės žemyn. Norėjome kuo greičiau grįžti į kempingą ir, jei dar oras būtų ne pats bjauriausias, pasigaminti šiltos vakarienės.
Meškyčiai atsisveikino
Grįžę į kempingą po truputį ruošėme maistą, o ir ta pati grizlių šeima vėl apsilankė ant kalno šlaito ir paskutinį kartą mums pasirodė visu gražumu. Gerieji žmonės vėl leido paspoksoti į juos per savo techniką.
Vakarienę pavyko pasigaminti, jau laukėme kitos dienos, nes norėjome pakeisti aplinką ir, pagaliau, išsimiegoti šiltoje lovoje bei išsiprausti duše. Liūdna buvo palikti Glacier nacionalinį parką, bet viskam ateina pabaiga. Galbūt dar aplankysime, reikia tikėti!
Toliau mūsų backpackinimas JAV vedė mus į Bozeman miesto hostelį, po kurio trauksime į Yellowstone nacionalinį parką. Vardan keyword’o turiu darsyk parašyti “backpackinimas JAV”.