Antroji diena prasidėjo gana teigiamai. Neturėjome labai kuo skųstis: naktį labai nesušalome, dangus buvo giedras ir nusimatė sausa diena, mūsų laukė naujas žygis, šalia palapinių ganėsi elkai. Netgi pavyko pamatyti bandos galvą – didelį ilgaragį patiną, sau tyliai knapsintį žolėje. Gal tik gaila, kad visdar uždrausti laužai, o tai reiškia, visą likusį laiką – jokio šilto maisto. Ką jau padarysi.
Ilgiausias, kol kas, mūsų įveiktas žygis
<Apie žygį…
Papusryčiavome konservuotos vištienos gabaliukų ir sėdome į automobilį. Vykome tiesiai į savo nužiūrėto žygio pradžią. Atvykus, matėme, kad jau yra 4-5 automobiliai, vadinasi, į žygį kažkas jau išsiruošė. Gaila, kad daug anksčiau nei mes, o tai nedidino mūsų bendro saugumo jausmo.
Susiruošėme ir leidomės (o tiksliau pradėjome kilti) į Bunsen viršukalnės žygį. Prieš nukulniuodami, darsyk perskaitėme lentelę su haiko informacija: žygio ilgis 4.2 mylios, aukštis apie 8800 pėdų, kas grubiai verčiant turėtų būti apie 2500m. Šalia informacijos kabėjo ir ryškus plakatas su grizlio atvaizdu bei informacija, ką daryti užpuolus meškai. Šituos reikalus jau mokėjome mintinai. Nieko nelaukdami pradėjome kopti.
Diena tapo labai karšta. Per šias dvi savaites jau antrąsyk nudegiau veidą. Bunsen Peak žygis mums kas kelias minutes atverdavo vis gražesnių vaizdų. Kiekvienas naujas linkis tai atverdavo upę, tai naują lygumą, tai naujas viršukalnes, kyšančias už horizonto. Nepamiršome ir savo saugumo – garsiai šūkčiojome bei dairėmės stebėdami, ar aplink nesiranda gauruotųjų stebėtojų. Matėme tik paukščius ir voveres, kartais prašnarančius burundukus.
Viršukalnę pasiekėme gana greitai, spėjome pasidžiaugti gamtovaizdžiu. Visgi, jautėme, kad galime ir daugiau.
Išbandėme savo galimybes – Osprey krioklių žygis
Būdami viršukalnėje žinojome, kad dar turime daug jėgų, o ir laiko buvo dar labai daug. Nusprendėme tęsti žygi ir leistis nuo kalno į giliausią Yellowstone nacionalinio parko kanjoną, kuriame norėjome pamatyti Osprey krioklius. Kiek žygis trunka žinojome tik preliminariai, tačiau jau besileidžiant nuo Bunsen viršukalnės buvome nusprendę, kad atgal negrįšime… Tiesiog nesinorėjo darkart tiek kilti į kalną!
Visgi, vėliau teko kilti dar daugiau. Leistis į kanjoną reikėjo per labai siaurą takelį, kuris driekėsi per kanjono skardį. Poroje vietų kojos sudrebėjo, tačiau ir šią atkarpą įveikėme. Nusileidę prie pat krioklių papietavome ir pasimėgavome gamtovaizdžiu. Deja, sunkioji dalis buvo užsiropšti atgal. Nors kanjono aukštis buvo apie 70 metrų, pats ėjimas buvo labai status, tad teko ne sykį sustoti pailsėti. Įveikėme ir tai.
Pagaliau pasiekę viršūnę jautėme, kad pabaiga jau čia pat. Visgi, neįvertimome pačio žygio ilgumo. Galop, pasiekę automobilio aikštelę, buvome nupėdinę apie 19 kilometrų. Mums, kaip pradedantiesiems žygeiviams, tai buvo daug.
…apie žygį>
Ėjome vogti…interneto
Tą dieną grįžti prie palapinės dar neskubėjome. Reikėjo vykti į šalia esantį miestelį, kuriame planavome užsipilti degalų, rasti kavos ir, būtinai, interneto. Su kava ir kuru buvo viskas paprasta, vat su WI-FI paieškomis reikėjo elgtis, lyg ieškotume pokemonų – vaikščiojome nuo vieno pastato kampo prie kito, kol galop pavyko užčiuopti ryšį. Apstojome namo kampą ir naršėme. Sulaukėme daug aplinkinių dėmesio. Manau, atrodėme šiek tiek kaip narkomanai, kažką vagiantys iš namo pakampės.
Visgi, be interneto tąkart negalėjome. Buvome numatę naują nacionalinį parką, kurio prieš tai neplanavome. Reikėjo pasitikrinti nakvynės vietas, kelionės ilgį bei sujungti visą tai su tolimesniu maršrutu. Viskas, atrodo, pavyko.
Nusipirkome bananų, obuolių (juk reik ir vitaminų) ir grįžome prie savo išsiilgtos palapinės. Kita diena man nusimatė ypatinga – vyksime į vietas, kur galima pamatyti vilkus! Kiekvienas turi savo numylėtą gyvūną. Giedrė mėgsta tinginius, o aš – vilkus. Pamatyti bent vieną gyvai atrodo, kaip viena iš nedidelių svajonių.