Šią dieną kėlėmės anksti. Tikslas buvo svarbus – pamatyti vilkus. Na, bent mano toks buvo tikslas. Giedrės tikslas buvo iš palapinės nusiropšti iki automobilio, neprarandant per daug sukauptos šilumos.
Gyvūnų stebėjimas – žvėrys
Vykome, į slėnį, kuris garsėjo gyvūnų įvairove. Tik įvažiavę į reikiamą lokaciją, iškart apsidžiaugėme. Ėmėme pastebėti gyvūnų rūšis, kurių prieš tai nebuvome matę. Didėjo viltis ir dėl vilkų.
Šią dieną jau bizonai nebeatrodė tokie ypatingi. Nors kai kurie automobiliai stodavo, it pakirsti, pamatę vieną šių didelių laukinių karvių, mes stengėmės juos apvažiuoti kaip įmanoma greičiau. Pagrinde dėl to, kad jos sukeldavo ilgus kamščius, o čia žmonės linkę judančią kliūtį apvažiuoti 15 metrų atstumu.
Išvydome keistaragius elnius (velnias žino, jų lietuvišką pavadinimą, todėl kuriame savo), kanadietiškas žąsis, ištisas kaimenes bizonų.
Sustojome vienoje vietoje, kur pamatėme pakankamai didelį žmonių su žiūronais dėmesį. Tai visad reikšdavo, kažką įdomaus. Iš pradžių nepastebėjau nieko ypatingo – būrys kanadietiškų žasų traukė link upės, o kitoje upės pusėje žygiavo vienišas keistaragis elnias. Tačiau nugirdau porelę už manęs, kuri sakė, kad mato kažką judantį už žasų būrio. Per mūsų fotoaparatą pagaliau pavyko išryškinti vaizdą – vilkas! Tikėjau tuo, kol vėliau mane patikino vilkų stebėtojas, kad tai buvo kojotai… Kojotas tyliai sėlino iš paskos žąsims, kol nejučia jo dėmesį patraukė kažkas jam už nugaros. Ten pasirodo buvo dar bent penki kojotai, kurie, ko gero, šį pakvietė atgal. Visai gaujai susijungus keturkojai nugulė ant uolos ir ėmė kepintis saulėje.
Deja nei tą sykį nei kartojant gyvūnų stebėjimą vakare nesuteikė galimybės pamatyti vilkų. Prasilenkėme turbūt tik pusvalandžiu, nes sutikti žmonės pasakojo, kad matė ištisą jų būrį ,plėšantį negyvo gyvūno lavoną… Nepasisekė.
Gyvūnų stebėjimas – žmonės
Po gyvūnų stebėjimo vėl vykome į miestelį, kurio pakampėje radome „neužrakintą“ internetą. Taip pat pasipildėme kavos atsargas. Tiek stoviniuodami miestelyje, tiek būdami savo kempinge, nejučia vis pastebėdavome skirtumus tarp mus supančių žmonių.
Čia vėl galima manyti, kad stereotipai yra gana teisingi – žmonės JAV šiaurėje šiltesni, atviresni bei draugiškesni. Yellowstone atvyksta begalės turistų iš visų JAV kampų ir kitų pasaulio šalių. Iškart matosi, kad bendra atmosfera parke yra kitokia. Ji niūresnė, žmonės prasilenkdami beveik nesisveikina, vengia žvilgsnių, nepraleidžia einančių per gatves.
Taip pat pastebėjome, kad nors žmonių čia kone kelis kartus daugiau, einančių į žygius skaičius labai nedidelis. Dauguma atvyksta pamatyti turistinių objektų.
Net viešojo naudojimo vietos, kaip tualetai ir kriauklės, rodo didelius skirtumus. Šiauriniuose nacionaliniuose parkuose viskas buvo tvarkinga, net po ištisos naudojimo dienos – žmonės rūpinasi vieta, kurioje praleis kelias dienas iš eilės. Čia, galbūt ir dėl to, kad daug vienadienių lankytojų, viskas apšnerkšta, išpaišyta, purvina. Patalpos valomos, tačiau švarios ilgai neužsilaiko.
Kempinge nebėra bendros draugiškumo ir savitarpio pagalbos jausmo. Jei šiaurinėje dalyje einantį per kempingą pasveikins kiekvienas sėdintis prie savo palapinės ir dar, galbūt, paklaus, ar jam nieko netrūksta, čia dauguma nužiūri tave, lyg tu keli jiems kažkokią grėsmę. Arba tiesiog mano veidas per daug nudegęs ir aš atrodau kaip tikras „redneckas“…
Nemanome, kad Vajomingo (Wyoming) valstija yra nedraugiška. Čia dirbantys žmonės yra tokie pat malonūs kaip ir Vašingtone ar Montanoje. Tiesiog bendra aplinkinių žmonių masė yra sukūrusi labai indivindualią atmosferą ir niekas nenori maišytis kitų kelyje.
Tokios trumpos mintys iš paskutinės dienos Yellowstone nacionaliniame parke. Kitą dieną trauksime į mums mažai ištirtas teritorijas – Grand Teton nacionalinį parką. O šiandien gyvūnų stebėjimas dar nesibaigė. Vyksime darsyk ieškoti vilkų. Stebėsime ir apkalbinėsime ir žmones… O ką mums daugiau čia veikti, juk mes nedirbame.