Iš Tetonų neskubėdami vykome į Rocky mountains nacionalinį parką, esantį Kolorado valstijoje (taip, toje pačioje, kur legalizuota žolė…). O neskubėdami todėl, kad kelionė iki jų buvo labai ilga, tad buvome nusprendę dar stabtelėti ir pernakvoti privačiame kempinge, Rawlins miestelyje, Vajomingo valstijos pakraštyje. Jei JAV garsėja savo „raudonkakliais“, tai niekur jų kaklai dar nebuvo tokie raudoni, kaip Vajominge. Į mus čia buvo žiūrima labai įtariai. Visgi, tai kaubojų valstija. Gal jiems buvo keista, kad Giedre ne mano sesė…? Be įtarių žvilgsnių tetrūko tik uždaromų langų mums praeinant pro skersgatvį ir būtų vesternas.
Užsukome į Wallmart, kur užsipirkome maisto atsargų keletai dienų į priekį. Netoliese įsigijome alaus, vyno ir judėjome link kempingo. Čia radome ir karštą dušą (po 7 dienų pertraukos…) ir skalbimo mašinas, ir internetą. Tą vakarą puotavome kaip karaliai: vietoje kavos – alus ir vynas, vietoje vakarienės – sausainiai su šokolado įdaru. Jaučiaus lyg per savo gimtadienį.
Atvykome į Rocky mountains nacionalinį parką
Kitą dieną kelionė iki „Rokių“ dar truko apie 4 valandas. Po tiek nuvažiuotų kilometrų, tai jau tikrai nedidelis atstumas šioje šalyje. Iš pradžių ši vieta nesukūrė itin įspūdingo įvaizdžio – kalnai iš toli atrodė blankūs, valstija irgi neturėjo kuo žavėti. Pakeliui mėtėsi miesteliai vaiduokliai. Tačiau priartėjus prie naconalinio parko įvažiavimo, pamatėme, kad kiekvienas kalnas lyg prismaigstytas akmenų. Jų sandara iš arti atrodė tikrai verta dėmesio.
Toliau kelionė mus vedė per serpentinus, kuriais kilome į pačius kalnus. Šį kartą susidarė įvaizdis, kad tai labai turistiška vieta – pakeliui į kempingą pravažiavome gana didelį miestelį su visais žymiais prekių ženklais, didelėmis parduotuvėmis ir tuntu žmonių. O kuo daugiau turistų, tuo vieta mažiau įdomi keliautojams. Bent taip manėme.
Kempingas užliūliavo
Kempingą radome iš antro karto, kaip jau mums buvo įprasta. Pirmasis tiesiog kitą dieną užsidarinėjo, tad mums nebuvo prasmės kraustytis. Vykome iškart į kitą vietą, kur nuostabiai linksma senolė reindžerė su humoru mums pasakojo apie meškų pavojų, kempingų taisykles ir linkėjo mums gražios dienos. Nuotaika iškart tapo nuostabi.
Įsikūrimas – tai, kuo labiausiai visa mūsų kelionė iki šiol ir vargindavo. Tačiau šį kartą nejautėme didelio spaudimo laike. Pasistatėme palapinę, įsikūrėme ir netgi numigome pietų miego.
Po ilgos pertraukos vėl į žygį – Lake Helene
Kelionė mus šiek tiek nuvargino, tad ir žygių vengėme beveik penkias dienas. Tačiau antrą dieną Rocky mountains jautėmės pakylėti. Nesikėlėme per anksti, leidome sau išsimiegoti. Parke nebuvo grizlių, tik juodosios meškos, tad saugumo jausmas buvo daug didesnis. Kitaip tariant, peilio už triusikų nereikėjo kištis.
Rytą pusryčiaujant prisijungė šarka vardu Šarpėjus. Nežinau kodėl, tačiau mes linkę kiekvienam sutiktam padarui duoti vardą. Juokais pasiūlius Šarpėjui prisijungti prie stalo, jis tuojau pat užšoko ant suolo ir snapu skenavo stalo paviršių, ieškodamas maisto. Nors negalima, pamaitinome ir jį. Negaila juk. Pakeliui į žygį pamatėme kojotą.
Tą dieną leidomės į Lake Helene žygį, kuris vėliau netyčia virto į Lake Odessa žygį. Žodžiu, ežerų kalnuose daug, o juos rasti sunku. Netyčia žygis prailgo beveik dviem myliomis, tačiau ir ežeras buvo daug įspūdingesnis.
Pats kopimas neprailgo, tačiau norėjosi kažkiek įspūdingesnių gamtos atodangų. Šį kartą kopėme pačiu mišku, kol pagaliau nusileidome iki kalnuose esančio ežero. Nors šie ežerai iš parko į parką gana panašūs – vaizdas stulbinantis. Ežero vanduo skaidrus, kaip stiklas. Gamta aplink rami ir šildanti. Neskubėjome keliauti atgal.
Nors pati kelionė iki Rocky mountains ir išvargino, čia jautėmės atsipalaidavę ir ramūs. Nusprendėme prailginti buvimą šiame parke papildoma naktimi.