Ir vėl Ziono nacionalinis parkas. Išaušo sekmadienis. Kėlėmės su didele viltimi, kad turistų bus mažiau. Kėlėmės gana anktsi, kad ir šansai geresni būtų mūsų antrame numatytame žygyje.
Atiduodu pagarbą aukščiui
Kaip kartą pasakė mano buvęs kolega M. Marčenkovas: „aukščio aš nebijau, aš jį labai gerbiu.” Nuo tada visada naudoju šią frazę. Nes išties neturiu kažkokios paniškos baimės aukščiui. Tačiau būdamas kažkur, kur galiu prisiploti blogai pastatęs koją, ar nepačiupęs reikiamos šakos, jaučiu didelį nejaukumą. Tokiose situacijose apskaičiuoju daug daugiau judesių ir galvoju apie savo veiksmus. Jei apskaičiavimai rodo, kad rizika per didelė – stoju. Bet visada stengiuos perlipti save.
<Apie žygį…
Taip ir antrame Giedrės parinktame žygyje Zione reikėjo perlipti per save. Ziono nacionalinis parkas pilnas tokių pavojingų pasivaikščiojimų. Šį kartą ėjome Paslėptojo kanjono link. Iš pradžių buvo paprasta, lipome aukštyn normaliu keliu, zigzagais į kalno kraštą. Buvo sunkoka, tačiau nieko neįprasto. Vėliau keliai išsiskyrė. Paprastasis nuvinguriavo tiesiai su visomis masėmis turistų, o mūsų siaurėjo ir kilo viršun. Priešais mus buvo tik trys sportiški vyrukai. Džiaugėmės, kad idiotų masės nesimatė.
Neužilgo priėjome ir siaurą taką, įsikirtusį į kalno šoną. Kairėje kalnas, atstojantis sieną, per vidury 0.80 – 1.20 metro siaurumo „takas”, dešinėje – nieko. O tiksliau, dešinėje skardis, gal pora šimtų metrų žemyn. Buvo ir į kalną įkalta grandinė. Kiek paskaičiavęs tikimybę nugarmėti, nusprendžiau, kad įmanoma lipti. Lipome, atsargiai, bet užtikrintai.
Ėjome, kol baigėsi takai
Nežinau, ar dėl dieną prieš nepabaigto žygio, ar energijos antplūdžio praėjus siaurąjį skardį, bet norėjome žūtbūt eiti iki galo.
Radome ženklą pranešantį, kad toliau kelias prastėja, reikės ropštis ir lipti keturiomis. Ėjome toliau. Gelbėjo tai, kad prieš mus ėjo tie trys vyrukai. Manėme, kad jei jie, kur nepereis, neisim ir mes.
Buvo vietų, kur lindome po akmenimis, ropštėmės keturiom, kopėm ant didelių riedulių. Teko padėt vyrukams, o jie padėjo mums. Galop jau ir lenkėme juos. Užsiropštęs ant didelio akmens teko pranešt visiems, kad kelias baigės. Priešais buvo tik didelė akmenų siena. Visi nusprendėme, kad tam kartui pakaks.
Jėgų dar buvo tad tąkart įveikėme ir dar vieną žygį. Šis buvo neypatingas. Pavyko pamatyt tarantulą.
…apie žygį>
Sielą gaivinantys peizažai
Grįždami prie savo palapinės dar nusprendėme pažiūrėti, kur veda kelias, kuriuo važiuojame. Vos už kelių vingių atsivėrė neregėto grožio rausvų kalnų ir geltonų pievų peizažai. Kelias nebuvo labai žinomas, tad ir žmonių beveik nebuvo. Tas kelias vadinasi Kolob road ir juo galima pasiekti didelį Kolobo rezervarą (ežerą). Jei būsite aplink Zioną, rekomenduoju neleisti tiek laiko turistiniame jo centre. Gailimės, kad tik vėliau išsiaiškinome apie Ziono pakraščius. Jau buvome rezervavę viešbutį Las Vege ir turėjome judėti toliau.