Likome be vietos
Į Ziono nacionalinį parką išvykome labai anksti. Buvo penktadienis, tad puikiai žinojome, ką tai reiškia – masės turistų ir pilni kempingai. Jau bevažiuojant supratome, kad nepavyks būti geru metu – vėl įvažiavus į Jutos valstiją laikas persisuko valanda į priekį.
Valandos mums nei nereikėjo, „pramazinom” kempingą maždaug 15 minučių. Po pusvalandžio stovėjimo eilėje prie stovyklavietės, jos prižiūrėtojas visiems pranešė, kad į kempingą dar tilps 11 automobilių, o mes buvome maždaug 15-ti…
Matant žmonių tipažą, laukiantį prieš mus, neliūdėjome – nenorėjome atsidurti jų kompanijoje. Žmonės čia atrodė pasipūtę, nemandagūs.
Radome naujus namus
Po bandyto kempingo vykome į sekantį – pilnas. Dar vieną – negalima su palapinėmis. Trečią – palapinėms vietų nebėra. Štai trečioje vietoje ir gavome popierėlį su koordinatėmis, kur galima pernakvoti „viešoje” (valstybinėje) žemėje nemokamai.
Klaidžiojant po GPS nematomus keliukus pamatėme paupį, kuriame karts nuo karto pasimatydavo palapinė. Radome ir mes sau jaukią vietą.
Nežinojome, ar čia apsistoję neradę vietos kempinguose, ar taupantys. Pagal palapines ir įrangą prie jų matėme, kad yra čia ir pastoviai gyvenančių, galbūt benamių. Kur ne kur net buvo vazonai su gėlėmis, vėjo vargonėliai, visokios keistos vietos. Vakare čia suvažiavo tiek žmonių, kad visiems ir vietų neužteko. Kad ir kas čia per keista vieta, mums patiko tiek, kad nusprendėme net nebebandyti gauti vietos mokamuose kempinguose. GPS išdidžiai pavadinome lokaciją „naujieji namai”.
Atsidėkojusi karma
Tą vakarą dar prasilenkėme su porele, kuri mums užleido gerą vietą palapinei ir automobiliui statyti. Persimetėm porą žodžių ir jie išvyko. Visgi, po kurio laiko šie grįžo ir pasiūlė mums pasiimti jų malkas, nes šie nebestovyklaus. Malkos čia brangios, o iš jų gavome tiek, kad užteks ne tik Ziono parkui, bet ir dar keliems. Manau viskas čia už tą padovanotą bilietą į Monument Valley. Karma suveikė.
Turistai – viską siaubianti idiotų banda
<Apie žygį…
Kitą dieną palikome savo palapinę tikėdamiesi, kad jos niekas nepavogs ir išvykome į vieną geriausiai įvertintų žygių Ziono nacionaliniame parke – Angel’s landing.
Žygis buvo morališksi sunkiausias iššūkis kol kas iš visų, kuriuos atlikome. Reikėjo kilti į labai aukštą kalną, o jo pabaigoje didelė dalis žygeivių tiesiog sustojo. Toliau reikėjo kopti į labai stačias uolas, prasidėjo prikabintos grandinės ruožas, už kurios reikia laikytis, nes vienas nuslydimas reikštų skrydį nuo 300 metrų skardžio. Skardžio keliukas buvo labai siauras. Vietos buvo tik vienam srautui žmonių, bet tikėjaus, kad žygeiviai bus mandagūs ir vieni kitiems padės prasilenkti.
Atvirai sakant, maniau, kad prieš tą ruožą stosime ir mes. Tačiau tiek Giedrė, tiek aš su savo didele pagarba aukščiui, nusprendėme lipti toliau. Čiupome grandinę ir kopėme.
Štai čia ir pamatėme visą turistų masės bukumą… visi kopė, net nežiūrėdami į kitus. Viršuje strigo masė žmonių, bandžiusių lipti žemyn – jiems nebuvo leidžiama. Nors visi matė, kad tie žmonės jau lipa per statų skardį, net nesilaikydami, niekas nesustojo ir neužleido vietos siaurame takelyje.
Palipėję pavojingą ruožą sustojome aptarti, ką daryti toliau. Giedrė nusprendė toliau neiti, o man labai knietėjo pasiekti tikslą, nors ir drebėjo kojos. Palaukiau, kol skubanti masė prajudėjo ir nuvinguriavau toliau. Kabinaus į grandinę, praleidau einančius atgal. Pasiekiau apžvalgos tašką, iš kurio jau mačiau, kad tikslas arti, tačiau ruožas tapo dar pavojingesnis. Reikėjo kopti, tačiau pavojus buvo ne dėl aukščio ar skardžių. Pavojų kėlė ta banda idiotų, kurie masiškai plaukė į viršūnę. O vėliau apsisukę ir norėdami grįžti strigo. Vieni lipo per nepraeitus kraštus, drąsesni rizikavo šuoliuodami ne takais.
Tada ir nusprendžiau, kad šio žygio nepabaigsiu. Vos ne vos, visų prašydamas sustoti ir praleisti bei lipdamas per šonus keturiomis grįžau iki Giedrės. Su Giedre leistis kitą etapą buvo dar sunkiau – vidury trasos buvome apsupti kylančių į viršų. Net teko sušukti, kad apačioje esanti asilų banda sustotų. Nedidelis lipusių žemyn būrelis ir mes su juo vos nusileidom.
Buvo labai pikta. Labiausiai dėl to, kad reikėjo daug pastangų nugalėti save ir bandyti pasiekti tas aukštumas. O paprastas žmonių nubukėjimas masėse bei spjovimas ant kitų saugumo neleido pabaigti planuoto žygio. Žinoma, galėjau eiti toliau, su visais stumti kitus iš kelio ir tikėtis, kad neatsidursiu toje mažumoje, kuri bando išvengti būti nustumtiems nuo uolos. Bet man idotams pakantumo visada trūko, juolab, kai tave lydi aukščio baimė…