Mes jau net nebežinome, kiek tų nacionalinių ir visokių kitokių parkų bei monumentų turi Jutos valstija. Nors alkoholį gert čia sudėtinga, užtat gali kasdien leistis į naują žygį po naują vietą su vis naujom ir nematytom erdvėm ir gamtos reiškiniais.
Trečia diena ir trečias parkas
Canyonlands nacionalinį parką pasilikome pabaigai. Ne, šį kart nemanėme, kad reik pasilikti geriausią galui, manėme, kad tiesiog „ech, ir vėl kanjonai“… Žygių suplanavę didelių nebuvome, tik kelis ilgesnius pasivaikščiojimus.
Turiu pripažinti, kad po dviejų dienų Arches ir Dead Horse point parkų haikų jau jaučiausi pavargęs. Visgi buvome dykumoje, kur kuo daugiau judi, tuo daugiau energijos išeikvoji. O palapinėje energiją atgaminti sunku.
Pasijunti tarsi niekas
Šiame parke nereikėjo daug judėti. Užteko nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą ir pamatyti, kodėl ši vieta apskritai tapo nacionaliniu parku ir saugomu objektu. Tai viena gražiausių mano gyvenime matytų vietų. Atsistojęs ant kiekvieno uolos šlaito ir žvelgdamas, tarytum iš balkono, į kanjonus tu tiesiog pasijunti kaip visiškas niekas prieš gamtos galią ir didybę. Pamatai, kaip viena upė išraižė, tarytum peilis, giliausias vagas akmenyje. Kanjonai čia ir prasideda. Tai pati pradžia Didžiojo Kanjono.
Labai rekomenduoju pamatyti tokį vaizdą visiems. Gal tada suvoksime, kokie mūsų gyvenimai trumpi ir nereikšmingi prieš ilgaamžius ir nesustojančius gamtos dėsnius. Gal tada imsime labiau ją gerbti ir tausoti. [išspaudžia ašarą]
Rūpesčiai dėl automobilio
Na gana apie tą romantiką. Dienos pabaiga nebuvo nei kiek maloni. Prieš kurį laiką atsirado žinutė, kai užvedam automobilį – metas pakeisti tepalus. Buvome nuvažiavę apie 4000 mylių ir apie automobilius nelabai ką suprantame. Mano draugai tą gali paliudyti – vairuotojas aš tik teoriškai… Bėda buvo ta, kad automobilis nuomotas. Vadinasi, apie visas bėdas turi pranešti kompanijai. Paskambinome šiaip ne taip (gera moterėlė paskolino savo mobilųjį, kad galėčiau paskambinti). Po labai ilgo pokalbio pavyko suderinti dienos viduryje tepalų keitimą servise, kuris buvo šalia esančiame miestelyje.
Atvykome, pridavėme mašiniuką ir ėjome bimbinėti. Viskas turėjo būti puiku – ir tepalus pakeis ir padangas pripūs, ir netgi papildys radiatoriaus skystį, kurio kažkiek trūko…
Po valandos radome savo automobilį paruoštą. Tik bėda – šonines dureles puošė ryškus įbrėžimas. Kada ir kur jis atsirado mes nežinojome, tad ir nepuolėme kaltinti servisistų… Reikėjo vėl ieškoti telefono. Šį kartą pokalbis truko apie 30 minučių, o po jo dar reikėjo rasti internetą, atsispausdinti eismo įvykio formą, ją užpildyti, skenuoti, siųsti elektroniniu paštu… Na ir po to tiesiog tikėtis, kad visi mūsų draudimai tai dengia… Nuotaika apkarto dėl visos šios biurokratijos. Belieka tikėtis, kad kanjonai mūsų tykos tik peizažuose, o ne automobilio šonuose. [gudriai įterpia dar vieną raktažodį…]