Ne taip, kaip planavome
Yosemites nacionalinis parkas turėjo būti vienas iš kertinių parkų mūsų kelionėje. Čia puikuojasi ir vienas iš geriausių JAV žygių – Panorama trail. Dažnai, nors nesitikėdavome daug iš populiariausių vietų mūsų kelionės metu, jos mus vistiek sugebėdavo nustebinti. Jei ne gamtos grožiu, tai gyvūnais.
Šį kartą viską, ką planavome turėjome keisti pačią pirmą dieną. Vos tik atvykome į numatytą kempingą, jį uždarė visam sezonui. Vykome iki informacijos centro – sužinojome, kad pagrindinį kelią planuoja uždaryti, nes vakare nusimato sniego audra. Pakeliui į parką kylant į didelį kalną spustyje ėmė lūžti automobilis – žinutė klykė, kad mes sudeginsime pavarų dėžę (jei kas žino, ar čia normalu, kai kyli į kalną labai lėtai kamštyje praneškite komentaruose, nenorėtume, kad tas vėl įvyktų).
Nuvykus į informacijos centrą mums vos ne vos pavyko išgauti šiek tiek informacijos, kas vyksta ir, kur mums reiktų apsistoti. Turiu būtinai pasakyti, kad Kalifornija, rodos, viena iš labiausiai populiarių valstijų JAV, yra pati nemandagiausia, purviniausia valstija, kurioje man yra tekę būti. Žmonės čia nesirūpina niekuo – šiukšlės, nudergti tualetai, triukšmas, savęs parodymas. Imu manyti, kad Kalifornija laimi kaklų raudonumo konkursą, nukonkuruodami netgi Vajomingą.
Naujas planas
Persikėlėme į parko vakarinę dalį, šiaip ne taip radome paskutinę atlaisvėjusią vietą kempinge ir susimetę viską, ką turėjome šilčiausio į palapinę, ėjome miegot, laukdami tos audros. Buvo be galo šalta, bet neužsnigo per daug. Kelio neuždarė. Nusprendėme pasilikti toje parko dalyje. Išsiaiškinome apie naujus žygius, susiplanavome veiklą.
Kalifornija nustebino tuo, kad tikėdamiesi, kad čia bus pasakiškai šilta, kas naktį jautėme minusinę temperatūrą. Kalnai, visgi.
Didingosios sekvojos
Kitą rytą pirmiausia reikėjo skubėti prie kempingo įvažiavimo, stoti į eilę ir tikėtis gauti dar vieną naktį kempinge. Pavyko – vėl gavomę pačią paskutinę vietą (kažkas atšaukė rezervaciją). Persikraustėme ir movėme pažygiuoti.
<Apie žygį…
Ėjome į du žygius. Abu lengvi, nors čia įvardijami, kaip vidutinio sunkumo. Pagaliau pavyko pamatyti didžiąsias sekvojas. Reginys labai įspūdingas. Jei manote, kad Stelmužės ąžuolas didelis, patikėkite, jam labai toli tiek amžiumi, tiek apimtimi iki tų girios karalių.
Selfiukas prie sekvojos
Tyliai nugvelbiau (gal kiek maroziškai padariau) vieną konkorėžį iš po sekvojos. Gal kokiu nors būdu Lietuvoje pavyks ją pasėti. Kažkada ir mūsų krašte jų būdavo.
Nesimato viršūnes
…apie žygį>
Tikras išbandymas po savaitės pertraukos
<Apie žygį…
Didesni nei Lietuvoje
Kitą rytą pavyko gauti kitą kempingą dviems naktims. Po visų kraustymųsi nuvykome į pačią turistiškiausią parko vietą – Yosemites slėnį. Čia sėdome į nemokamą autobusą, kuris mus nuvežė į naujo žygio pradžią.
Kalifornija yra viena iš labiausiai apgyvendintų valstijų. To pasekoje, žygis buvo vienas iš labiausiai nusėtų žmonėmis, kokiame teko dalyvauti. Be bandymo aplenkti visas krūvas besivelkančių žmonių buvo sunkus ir pats kopimas. Nors tai buvo vos 700 metrų kylimas, jis buvo labai intensyvus. Šiaip ne taip pasiekėme numatytus Nevada krioklius. Tada usprendėme, kad daugiau žygių iki krioklių neieškosime. Neimponuoja – juos matai iš apačios ir tai nėra nieko įspūdingo. O žygiai baigiasi jų viršūnėse. Kam lipt iki galo – kas ten žino, bet pradėjus, nesinori baigti vidury trasos.
Čia praslysdavo karietos
Grįžtant vyko kova su laiku – tualetas buvo pačioje apačioje, o aš klaikiai norėjau jį aplankyti. Žmonių – masė. Dar truputį ir būčiau pradėjęs juos spardyti nuo šlaitų. Bet neteko, pavyko pribėgti.
…apie žygį>
Tą vakarą po ilgos pertraukos įsigijome alaus ir aptikome puikius ir draugiškus kaimynus šalia savo palapinės. Ne, ne Kalifornija. Jie buvo iš Džordžijos. Kalifornijos nemėgo tiek pat, kiek ir mes. Praleidome vakarą besipasakodami apie savo keliones. Naktį vėl stipome nuo šalčio.
Kai didumaaa
Žygį pristabdžiusi juodoji meška
Kitą dieną norėjome eiti į ilgiausią iki šiol žygį. Bet po labai šaltos nakties nesijautėme pakankamai gerai, kad bandytume savo galimybes. Vietoje to nusprendėme leistis į neilgą, vidutinio sunmumo žygį iki Harden ežero.
Čiurkšlė
Žygis nebuvo niekuo ypatingas – lengvas, bet gražus pasivaikščiojimas. Vienintelis dalykas, kuris nustebino, čia nebubo nieko kito, tik mes. Keista, turint omeny, koks turistiškas šis parkas.
Ko gero tai ir lėmė, kad mus nustebino dar neregėtas miško svečias. Eidami juokavome, kad čia gali būti meškų, nes niekas iki mūsų čia, ko gero, ir nėjo tą dieną. Nugirdus sunkesnį šakų sutreškėjimą sustabdžiau Giedrę ir pasakiau, kad kažkas ten didesnio už voverę. Ėmėme dairytis. Giedrė, būdama mandagi lietuvė, garsiai pasisveikino: „Laba diena“. Iškart po to iš krūmynų ant dviejų kojų pakilo juodoji meška. Ko gero, norėjo pasilabinti atgal. Giedrė iki šiol mini, kad viskas, ką tuo metu man pavyko ištart buvo “opapaaa”…
Yosemites
Nesitikėjome, bet nepanikavome. Išsitraukiau pipirines dujas nuo meškų, po truputį ją atbaidydami ėjome atbulomis, kol įsitikinome, kad ji mūsų neseka. Ėjome budėjimo režime, bet buvo gana linksma. Dar nebuvome matę juodosios meškos. Mąstėme, ar eiti ilguoju keliu (apie 5 valandas) ar bandyti grįžti pro ten pat, tikėdamiesi, kad meškutė nuėjo. Kol ėjome kažkiek atgal sutikome dar vieną žygeivį. Pasakius, kad pamatėme mešką, visi nusprendėme atgal eiti tryse. Meška daugiau nepasirodė.
…apie žygį>
Galutinės mintys
Kalifornija nekalta, kad ją apsėdę žmonės yra nevalyvi, nemandagūs ir kenkėjiški. Pati valstija yra nuostabiai graži, labai įvairi ir įdomi. Čia esanti gamta ir jos gyventojai yra nuostabūs. Gaila, kad priviso tiek kenkėjų. Žmonės užknisa.