Iki, laukine Amerika, tikrai grįšim! Sveika, gražuole Nikaragva, ar galėtume susipažinti? Išvykdami į paskutinę kelionę su numylėtuoju Sidabravu manėme, kad viskas bus gan paprasta toje laukinėje, dviejų vandenynų, kalnų, džiunglių, upių, ežerų ir ugnikalnių apipintoje Centrinės Amerikos šalyje.
Pasiekti Nikaragvą buvo iššūkis
Žinoma, kad klydome. Bet bėdos prasidėjo net nepasiekus tos laukinės pietietės su virš lūpos nežymiai želenčiais juodais ūsiukais. Viskas prasidėjo dar nepasiekus oro uosto.
Kelionė į Nikaragvą prasidėjo 7 ryto iš Olympia miestelio, iš kurio vykome Į Sietlo oro uostą. Pirmiausia ilgą laiką praleidome pašėlusiame kamštyje. Atvykus į oro uostą mums buvo pasiūlytą lipti į ankstesnį lėktuvą, nes sekantis galėjo neišskristi. Sutikome. Sietlas – San Fransiskas. Problemų nedaug. Jos atsirado San Fransiske, laukiant skrydžio į San Juano miestą Kosta Rikoje, iš kurio turėjome dar vieną jungtinį skrydį į Managua, Nikaragvoje. Netyčia pamatėme, kad vietoje 23:00 šviečia kitos dienos 05:00 laikas. Labai sunkiai, bet galop vykusiai išsiaiškinome, kad tikrai skrydis nukeltas. Aiškinimasis su Copa Airlines nepadėjo, buvome tiesiog perkelti į rytinį skrydį ir mums buv pažadėta, sutvarkyti tolimesnius skrydžius. Tiksliau turėjome vos tik nusileidę sėsti į kitą lėktuvą, skristi į dar vieną miestą ir vėliau atsidurti Managua. Kai variantų nėr – pyksti, bet kenti.
Nuo 5 iki 6:30 laukėme lėktuve po oro uostą išsibarsčiusių turistų, kurie užmigo ir pamiršo, kad dauguma skrydžio keleivių tiesiog nebespės per juos į jų sekančius lėktuvus. Vėluodami nusileidome į San Juan. Bėgome per visą oro uostą ir 5 minutėms iki skrydžio atsiradome prie vartų – neįleido. Mums pranešė, kad San Fransiske Copa Airlines padarė klaidą, nes mes neturėjome teisės atsidurti šiame lėktuve, mūsų bagažas nei nebuvo pakrautas. Ėjome aiškintis toliau… Šį kart skrydis nusimatė vakare, gavome maisto kuponų. Bent pavyko išsireikalauti taksi iš Managua į Leon, nes Nikaragvos sostinėje naktį geriau nebūti. Po visų vargų, paryčiais, knapsintys taksi atsiradome Leono mieste. Visa kelionė užtruko daugiau nei 44 valandas beveik be galimybės snūstelėti.
Karštasis Leonas ir pirmieji ispaniški žodžiai
Nikaragva turi daug pasirinkimo, kur gali mokytis ispanų kalbos. Mes pasirinkome Leoną, nes šis miestas garsėja gyvybingumu, grožiu bei draugiškais žmonėmis. Čia taip pat ir gana saugu, lyginant, pavyzdžiui, su Managua. Suplanavome dvi savaites mokytis ispanų kalbos, kad kelionėje būtų šiek tiek lengviau orientuotis ir rasti reikiamą informaciją.
Apsistojome labai šaunioje vietoje, kur turėjome jaukų kambarėlį, galėjome naudotis virtuve bei bendrauti su įdomiais, išsilavinusiais žmonėmis, kurie Leone taip pat gyveno ilgesnį laiką.
Miestas mums patiko, nes buvo patogus, bet žavėtis juo, nesakyčiau, kad pradėjome. Pasilinksminimo vietų vengėme, tad mieste liko tik katedra, bažnyčios, kolonijinių laikų architektūra ir vietiniai daržovių, vaisių ir žuvų turgūs. Bažnyčių matėme užtektinai visam gyvenimui, kolonijinių laikų architektūra nėra įspūdinga, o vat turgavietės, po kelių ispanų kalbos pamokų, tapo visai gera vieta pasipraktikuoti derybų, skaičių bei kantrybės įgūdžius. Labiausiai patikdavo, kai įsigydavome žuvį, niekad nesame jos gaminę. Tad Leonas buvo puiki vieta praktikuotis. Sakyčiau, gavosi tikrai puikiai, jei kam reikės, receptuką brūkštelsime.
Nors ispanų kalbos kursai lengvi nebuvo, džiaugdavomės ten būdami. Kai esi suaugęs ir nusprendi kažko mokytis, tai daug maloniau nei, kai tave verčia mokykloje, ar tu esi įpareigotas. Nesakau, kad išmokome labai daug, ar jau sklandžiai deramės Centrinės Amerikos turgavietėse, tačiau nebesijaučiame pasimetę, sugebame sudėti sakinius, susikalbėti su žmonėmis, kurie nekalba angliškai. Tad pasirinkimas buvo tikrai puikus.
Nors pats miestas mums nebuvo įspūdingas, grožis slypėjo visai šalia. Tiek šalia, kad užtekdavo rasti proskyną tarp dviejų pastatų ir žvilgterėti į horizontą – beveik iš visų pusių galėdavai rasti po ugnikalnį. Ugnikalniai ir buvo dar viena iš priežasčių, dėl kurios mes mokslų ieškojome aplink Leoną.
Tradicinis maistas skurdžiausioje Centrinės Amerikos valstybėje
Nikaragva keliautojų aprašymuose dažniausiai nėra minima tarp šalių, kurios tradicinis maistas išsiskirtų. Taip, galbūt jis perdaug neišsiskiria, bet mums jis tikrai labai patinka. Gal iš dalies dėl to, kad JAV maitinomės tikrai kukliai, o racioną sudarė ant ugnies šildomas maistas skardinėse, su retsykiais perkamu pigiausiu greito maisto restoranų maistu.
Nikaragva tave pasotins labai greit – maistas čia gana pigus (gana sakau, nes Azijoje visgi pigiau), o pagrindiniai ingridientai yra ryžiai ir pupelės. Tiksliau ryžiai ir pupelės apkepti ir sumaišyti į vieną, tai vadinama Gallo Pinto. Jei nepirksi nieko papildomo, šio maisto lėkštę gali įsigyt už 15-25 Cordobas, kas yra maždaug 1.50 – 2.50 lito. Taip, to paties, lito.
Čia taip pat galima rasti daug kiaulienos, avienos bei jautienos, kuri kepama ant grotelių tiesiai gatvėje (dažniausiai) ir tiekiama su tuo pačiu Gallo Pinto. Duonos čia gali įsigyti parduotuvėje, tačiau prie savo patiekalų dažniausiai gausi tortiliją, kuri čia ir yra vietoje duonos. Bulvių daug neužauginama, tad pagrinde garnyras ir būna tie patys ryžiai ir pupelės. Turguje rasite daug įvairių žuvų, tiesa, jei perkate, kad patys gamintumėte, nepamirškite paprašyti nuvalyti žvynus! Pasimokėme 🙂
Vienas iš įdomesnių patiekalų – taip vadinami Pupusai, kurie yra ne tik Nikaragvos, bet ir kitų Centrinės Amerikos šalių nacionaliniai patiekalai. Trumpai apibendrinant, tai tešliniai blynai, į kuriuos dedamas sūris, česnakas, pupelių pasta, vištiena, ar bet kas kitas, ką jie sugalvoja. Labai pigu, skanu ir didelė įvairovė.
Šiose šalyse taip pat labai daug vaisių ir jie gausiai vartojami, tačiau viena to priežasčių yra karštis. Būnant karštyje prarandama daug mineralų, druskų ir kitų naudingų medžiagų, o vaisiai turi dideles koncentracijas jų. Tad vaisinis koktelis nebe desertas – o būtinybė, kuria nesiskundžiama.
Iguanos čia taip pat yra maistas, tačiau skurdžiausiose šeimose. Gaila, bet valgoma.
Cerro Negro ir Telica ugnikalniai
Nikaragva yra “literally” ta šalis, kurioje kur bepažiūrėsi – stūksos ugnikalnis. Tad neaplankyti bent kelių būtų nuodėmė.
Pirmiausia aplankėme Cerro Negro, ugnikalnį garsėjantį savo juoda spalva, aktyvumu bei galimybe nuo jo nučiuožti ant lentos. Turas nebuvo brangus ir neprailgo. Nesunkiai užkopėme į ugnikalnį, nuo kurio atsiveria nuostabūs peiažai ir visa grandinė tolimesnių ugnikalnių. Apžiūrėję apylinkes šokome ant lentų ir leidomės žemyn. Bandžiau išvystyti kuo didesnį greitį, likau juodas, buvo smagu.
Vėliau iš Leono vykome į Telica ugnikalnį, į kurį organizuojami naktiniai žygiai. Tai daroma tam, kad naktį žmonės galėtų pažvelgę į kraterį pamatyti lavą. Pats žygis ir ugnikalnis nėra įspūdingi, lavos pamatai, tačiau tik rausvą spalvą tarp ugnikalnio skleidžiamų dujų. Bet peizažai besileidžiant saulei yra tai, dėll ko čia atvykti tikrai verta.
Nikaragva galop mus priėmė šiltai, o Leonas tapo mūsų namais beveik trims savaitėms. Pripratome taip, kad net buvo sunku išvykti.
Čia noriu įvesti šiokį tokį straipsnių papildymą – kaip minėjome puslapio aprašyme, labai linkime, kad daugiau žmonių nuspręstų keliauti. Tikime, kad jiems atsivertų akys, pasikeistų vertybės ir pasaulio supratimas.
Tad visada, radę lokaciją, kurioje mes buvome o jūs norėtumėte apsilankyti, ar tiesiog, jei manote, kad galime padėti – brūkštelkite mums į info@backpackers.lt arba žinute per mūsų Facebook puslapį.