Iš Rocky mountains, Kolorade vykome į Jutą. Čia buvome nusitaikę į Dinosaur national monument parką. Kas tai per objektas numanėme tik iš internetų. Tai turėjo būti didelis kalnas, kuriame mokslininkai atrado ir iki šiol atranda labai daug dinozaurų liekanų. Kai kurios jau muziejuose, kai kurios dar styro iš kalnų šlaitų. Tolesnis kuprinėjimas turėjo būti labai įdomus, nes norėjome pamatyti tai, ko dar nebuvome matę niekur kitur.
Ilgas kelias vėl ėmė žavėti
Kuprinėjimas JAV yra išties įspūdingas dalykas. Tačiau pastovus vairavimas jau ėmė atsibosti. Jei Vašingtono valstijoje laukdavau kiekvieno sykio, kai reikdavo sėstis už vairo, po trijų savaičių ir 3000 mylių – pavargau. Ne fiziškai, gal morališkai. Nejučia nebestebi peizažų, nebebandai įžvelgti grožio. Kelias tampa ilga linijja, kurią tiesiog reikia išsėdėti.
Galbūt mums ir trūko šio kardinalaus pokyčio. Nežinau ar dėl to, kad išsiilsėjome Kolorade, ar dėl to, kad vėl visiškai pasikeitė vaizdai, supantys mus, bet kuprinėjimas Amerikoje vėl kėlė vaikišką džiaugsmą mūsų veiduose. Linkis už linkio negailėjome komplimentų tam, ką matėme.
Naujausia mados spalva – raudona
Įvažiavome į Jutą, o su valstijos sienos kirtimu ėmė trūkti ir medžių aplinkui. Pradžioje visas žalias pievas ir kalnus pakeitė sausos ir negyvos geltonos žolės lygumos. Tačiau tai tebuvo pasiruošimas. Neužilgo lygumos vėl ėmė stiebtis. Tačiau šįkart nei snieguotų alpių, nei ežerų neišvydome. Vietoj to, mus ėmė supti raudoni, balti, oranžiniai ir visaip kitaip margi, sausi kalnynai ir uolų dariniai. Aplink juos buvo tik dykuma. Nei už mūsų nei prieš mus ilgą laiką nebuvo net automobilių.
Jausmas buvo išties nuostabus – tik mes ir neaprėpiami naujos žemės plotai.
Pagaliau pasiekėme dinozaurus
Po šešių valandų kelionės pasiekėme Dinosaur National Monument parką. Jau buvo apie ketvirta valanda dienos, tad vietos kempinge nesitikėjome. Šį kartą pasisekė – ne tik radome puikią ir ramią vietą po medžių šešėliais, bet ir žmonių kiekis buvo gana mažas. Ramybė ir grožis supo apylinkes.
Dar spėjome į informacijos centrą, kur išsiklausinėjome apie galimas veiklas. Numatėme ilgą ir įspūdžių kupiną sekančią dieną, bet ir pirmos dienos nenorėjome praleisti veltui. Dar spėjome apeiti 2.5 km haiką į raudonosios valstijos kanjonus bei pamatyti virš tūkstančio metų senumo piktogramas ant uolų, kuriuos čia paliko senovėje gyvenę vietiniai, vadinami Fremonto žmonėmis. Kad ir kiek ieškojau, „solomon“ tago nebuvo niekur…
Naktį ilsėtis neleido gyvoji gamta
Nors jau tapo įprasta, kad naktimis viena ausimi budžiu ir klausausi, ar koks plėšrūnas neartėja prie mūsų palapinės, ši naktis buvo kitokia. Aplink palapinę ir visą kempingą girdėjosi begalės garsų. Prie pat mūsų lūžo šakos, girdėjosi spygavimai, tolumoje čiauškėjo laukiniai kalakutai ir ratus suko gagenančios kanadietiškos žąsys. Naktis buvo labai šviesi, nes buvo pilnatis. Iškišau nosį į lauką su žibintuvėliu – už palapinės stovi dvi stirnaitės, kremta žolę. Linktelėjau joms galvą, tariau „carry on“ ir su šypsena vėl lindau po miegmaišiu.
Kita diena – kuprinėjimas visu grožiu
Antra diena su dinozaurais prasidėjo gana anksti. Kilome ir tiesiai movėme į žygį. Tiksliau du žygius, kuriuos nusprendėme apjungti, nes po vieną jie atrodė gana trumpi, o mes jau buvome pratę prie šiek tiek ilgesnių.
<Apie žygį
Pasirinkome Sound of Silence (Kaip skamba tyla) bei Desert Voices (Dykumos balsai) žygius. Kadangi nežinojome, kiek tiksliai viskas užtruks, pasiėmėme pakankamai vandens ir numynėme kanjonų link. Tai buvo išties įspūdinga.
Gal kitas taip nemanytų, tačiau mums, po šešių iš eilės žalių ir miškingų nacionalinių parkų, raudonai oranžinės dykumos peizažai, su iššokusiomis uolomis bei kalnais, kaktusais ir kadagių krūmais, karts nuo karto prabėgančiais kiškiais, atrodė kaip stebuklas. Net nemanėme, kaip ta dykuma gali traukti.
Iš pradžių ėjome giloku kanjonu, kur kažkada buvo upės vaga. Vėliau ėmėme kilti ir užsiropštėme ant uolų viršūnių. Žygis nebuvo sunkus – aukštis nebuvo didelis, o pati trasa buvo pakankamai patogi ir nelaužanti kojų.
Perėjus į antrojo žygio dalį, atsirado ir lentelės su informacija apie ten augančius augalus, kaip atpažinti, kur švarus oras, žmogaus daromą žalą gamtai, gyvūnų prisitaikymą. Skaitėme kiekvieną jų. Labai patiko ir tai, kad kampe visad buvo kažkokio žymesnio žmogaus filosofinis pamąstymas. Vienas iš to pavyzdžių būtų kažkas tokio:
„Dykumoje nebūna per mažai vandens. Čia vandens yra lygiai tiek, kiek jo reikia. Tiek kiek jo reikia kiekvienam akmeniui, kiekvienam augalui ir čia besiblaškančiam gyvūnui. Tiek, kad visi jie čia galėtų gyventi drauge ir turėti pakankamai sau vietos, su pakankamai dideliais tarpais tarp visų jų, leidžiančiais visiems sugyventi darnoje. Vandens čia trūktų tik jei kažkas norėtų dykumoje pastatyti miestą. Ten, kur jo ir neturėtų būti.“
Po šio žygio grįžome pakylėti ir labai geros nuotaikos. O geriausia dalis ta, kad nesudegiau saulėje. Galbūt jau mano oda nebeturi kur toliau degti. Galbūt, dar neperšokau griovio, o sakau „op“.
Apie žygį>
Pasimatymas su dinozaurais
Iškart po žygio vykome prie informacijos centro, nuo kurio nemokamas traukinukas mus vežė prie dinozaurų sienos. Tai vieta, kuri buvo atrasta prieš kiek daugiau nei šimtą metų, vienam vyriokui aptikus iš kalno išlindusį dinozauro kaulą. Nuo to laiko čia vyko kasinėjimai ir buvo atrasta be galo daug dinozaurų liekanų.
Užėjus į pastatą iškart gali pamatyti, kad jis tiesiog gaubia kalną, o to kalno šonas yra nusėtas dinozaurų kaulais: dubens, stuburo, šlaunų, ko tik ten nematėme. Kas smagiausia (kaip vaikams) – buvo galima juos liesti. Ir tai buvo originalai. Pasirodo, kad to kalno didelė dalis jau nukasta, o dinozaurai ir jų kaulai yra padalinti begalei muziejų.
Įspūdingiausias radinys buvo alozauro (nuo šiol mėgstamiausias mūsų dinozauras) kaukolė, kuri yra viena iš geriausiai išsilaikiusių kaukolių apskritai.
Po muziejaus dar praėjome nedidelį žygį, kurio metu galėjome tiesiog lauke stebėti kalnuose tūnančius, bet nekasinėtus dinozaurų kaulus, žuvų likučius ir net milijonų metų senumo moliuskų liekanas.
Kuprinėjimas būna įvairus – randi patinkančių dalykų, būna pavargsti, būna nusivyli. Šios dvi dienos buvo vienos įdomiausių šios kelionės metu. Tikimės, kad likęs mėnesis JAV mus dar ne sykį taip džiugins, kaip Dinosaur National Monument parkas.