Po Yosemites nacionalinio parko atsidūrėme tam tikroje nežinioje. Tikslai, kur keliauti toliau, lyg ir buvo aiškūs – Tahoe ežeras, kur manėme, kad turėsime tris dienas maudynių, saulės ir poilsio. Ko mums labai trūko po šaltų dienų Josemituose. Buvome numatę nemokamą kempingą, kuris turėjo būti gana arti pačio ežero pietinės pakrantės. Tačiau dabar jau nebuvome naivūs planuotojai, sėdintys prie kompiuterio ekrano toli toli ir dėliojantys savo svajonių maršrutą. Dabar vadovavomės logika – nemokamas kempingas tokiame pat aukštyje, kaip ir tas, kuriame šalome Josemituose. Vadinasi, šilčiau tikrai nebūtų.
Geras dalykas, kad kempingai JAV yra visur. Tiksliau, čia reik ieškoti RV parkų, trailer parkų ir ieškoti, ar jie priima žmones su palapinėmis. Šiaurėje problemų neturėjome – randi trailer parką, palapinės priimamos, kaina pakankamai pigi (kartais pigesnė už kempingus nacionaliniuose parkuose) ir gauni viską, ko reik – dušai, skalbyklės, internetas, kartais net baseinas ir panašūs patogumai. Šį kartą kempingai JAV mus nuvylė, tiksliau kempingai aplink Tahoe ežerą. Dauguma RV parkų palapinių nepriima, kiti yra tokie brangūs, kad atrodo galėtum ir kambarį išsinuomot už tą kainą. Žodžiu, naršėme ilgai, o variantų buvo labai nedaug.
Carson city – vėl į Nevadą
Nusprendėme, kad bandysime priartėti prie Lake Tahoe rytinės pakrantės, kuri turėjo daug privačių kempingo variantų bei buvo labai pakeliui į mūsų naują vietą – Lassen ugnikalnių nacionalinį parką. Walmarte susiradome vieną potencialų privatų kempingą, su viskuo, ko tik reikėjo ir papildomai baseinu bei SPA. Pabandžiau paskambint iš sieninio telefono ir pasiklaust, ar turės vietų. Walmarto darbuotojas, man kurį laiką negirdint signalo, maloniai paaiškino, kad tas telefonas niekada turbūt ir neveikė. Užtat pasiūlė savo mobilųjį, iš kurio ir pavyko sukontaktuoti bei išsiaiškinti, kad vietų – bus.
Iškart šokome į automobilį ir išmovėme Carson sičio link. Kempingai JAV išties dažnai labai geros būklės. Tačiau šį kartą, kaip pasakytų Giedrė, širdelė sakė, kad kažkas netaip. Atvykus iškart susidarėme blogąjį pirmąjį įspūdį: nors viskas buvo labai gražu ir iščiustyta, bendravimas buvo gana šaltas ir nemalonus. Kai mums parodė, kur turėsime statyti palapinę, iškart supratome, kad vieta netinkama. Nebuvo nei stalo nei suoliukų, nieko. Buvo tik gabalėlis pievutės ir treileriai aplink. Nusprendėm, kad nieko tokio, pasidarysim karštą vakarienę, susiskalbsim rūbus ir kitą dieną vyksim į Tahoe ežerą. Tada išsiaiškinom, kad kepti maisto ant ugnies ten negalima. Kitą dieną turėjo dingti elektra. Internetas neveikė. Aplink šmirinėjo daug keistų, trailer parko nuolatinių gyventojų. Nusprendėme, kad neliksime antrai dienai.
Įdomiausias JAV sutiktas žmogus
Eidamas link automobilio pamačiau vyriškį, kuris kažko ieškojo savo mašinoje. Pamaniau pasisveikinsiu, juk reik būt mandagiam. Tai baigėsi tuo, kad vos spėjau į tualetą. Žmogelis buvo taip pasiilgęs bendravimo, kad teko kone valandą bendrauti, o galop, tiesiog kelis kart jam primigtynai paaiškinti, kad šokinėju vietoj todėl, kad tuoj apsimyšiu. Tačiau negaliu paneigti, tai buvo vienas įdomiausių ir be galo įkvepiančių žmonių, kuriuos man teko sutikti. Jam 62 m., jis užsiiminėja kopimais į kalnus, žygiuoja, 4-5 kartus nuėjo el Camino de Santiago piligrimo žygį (apie 800 kilometrų žygis Ispanijoje), jo numylėtinė mirė, jis turėjo sunkią nugaros traumą, jo tėvas buvo kareivis, kuris grįžęs iš karo terorizavo savo šeimą, jo brolis mirė 28 m. perdozavęs heroinu, jo giminės šaknys yra iš keturių skirtingų Europos šalių. Tęsčiau ir tęsčiau, tačiau tiek net neįsiminiau, kiek jis man papasakojo – visiškai atvirai ir tarsi išliedamas savo širdį. Kitą rytą pasiprašė prisijungti prie manęs ir Giedrės, kai pusryčiavome. Pusryčiai buvo labai ilgi, tačiau gavome labai daug patarimų apie gerą maistą, daug išklausėme apie jo gyvenimą, daug papasakojome apie Lietuvą ir kitas šalis. Jis, ko gero, apkeliavęs pusę planetos. Maloniai nustebino ir tai, kad jis dalinosi savo maistu su mumis, nes taip jis išmoko eidamas piligrimo žygius.
Buvo labai įdomu, tačiau galop teko šiek tiek ir pasislėpti, nes jau artėjo check out valanda, o jis vis rasdavo mus ir pasakodavo vieną istoriją po kitos.
Atradome savo vietą
Kitą dieną kempingai JAV vėl ėmė džiuginti. Atvykome į vietą, kuri pradžioje atrodė įtariai – vien treileriai, keisti žmonės, niūru ir pilka. Tačiau vos tik registratūroje prasižiojome, kad reik palapinę pasistatyt, charimatiškasis registratūrininkas iškart leido suprast, kad čia bus gerai. Ir buvo gerai – gavome viską, dar padarė nuolaidą. Kempingo pagalbinis darbuotojas iškart nurodė, kad privalome aplankyti Virginia city, kuris buvo prie pat. Tai turėjo būti buvęs sidabro kasyklos miestelis, kuris mirė, kai nebeliko ką išgauti. Tikras vesternas, kur žmonės dar kartais persirengia 18-19 amžiaus rūbais, o vasarą vyksta kaubojų susišaudymai bei muštynės. Palapinę pasistatėme vidury parko – turėjome visą pievą vien tik sau, šalia buvo vieta kepimui bei stalas. Jautėmės labai gerai, tad nusprendėme likti 2 dienas.
Dieną apkartino tai, kad Giedrė sudaužė savo mobiliojo ekraną. Ką padarysi.
Virginia sitis
Kitą dieną nuvykome į Virginia city. Reginys išties puikus – senovinės gatvės ir tikri salūnai, sendaikčių parduotuvės, kuriose rasi tikrų kaubojų šautuvų, revolverių, indėnų strėlių ir visko, kas tiesiog rodo, jog tai kaubojų ir indėnų žemė.
Apsilankėme ir vietos senovinėje bažnyčioje (ieškojome tualeto)… Joje buvęs vietos pastorius mums viską aprodė, papasakojo apie miestelio istoriją ir dar spėjo palaimint išeinančius.
Jei ne miestelyje vykusios zombių eitynės, būtume jautę tikrą vesterną. Deja, gatvėje vaikštantys persirengę žmonės – zombiai sudarė keistą įspūdį. Visgi, miestelis tikrai vertas dėmesio.
Tahoe ežeras
Vakare dar spėjome aplankyti tą nelemtą Tahoe ežerą. Atlikome neilgą žygį iki vienos iš mažiau lankomų pakrančių. Ežeras labiau atrodė kaip marios, ar netgi jūra. Tačiau jautėsi, kad čia knibždėte knibžda žmonių. Aplink buvo ir viešbučių kompleksai ir nameliai ant ežero kranto. Visiems visko užteko. Ežere buvo pilna vandens motociklų bei katerių. Labai turistinė vieta. Dienos jai pamatyti mums užteko.
Prasivežėme kontrabandą
Kitą dieną jau riedėjome atgal į Kaliforniją, kur mūsų laukė Lassen nacionalinis parkas, garsėjantis ugnikalniais ir gražiais žygiais.
Tik įvažiavus į Kaliforniją, pirmą kartą teko pravažiuoti pro patikros punktą. Ką tikrins ir ko ieškos -nežinojome. Tačiau tik pradarius langą išgirdome, kad mūsų „pasienietis“ klausia kažko apie medieną, augalus ar malkas… Jau maniau viskas, visa bagažinė pritaupytų ir prisipirktų malkų, viską reikės čia pat iškraut, gal net baudą gausim… Tačiau mūsų didelės, pilnos klausimų akys, juos matyt atbaidė. Patrulis tik paklausė, ar mes čia atostogaujame, mes jam linktelėjome ir šis mums padavė dokumentą, kuris nurodė, kad mes buvome patikrinti ir neturime jokios medienos, ar kitų augalinės kilmės daiktų, kurie galėtų pakenkti ekosistemai. Nubarškėjome tolyn su visa savo kontrabanda… Pasisekė.