Nuojauta kuždėjo, kad Lassen nacionalinis parkas buvo paskutinis tikros laukinės gamtos potyris Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po to turėjo sekti keli nacionaliniai bei valstijų parkai, bet tik kaip grįžimo į Sietlą sustojimai, leisiantys kažkur pernakvot ir jaustis, kad dar kažką pamatome.
Atpūtė audrą ir į Vakarų pakrantę
Kažkokiu būdu radome privatų kempingą Fortunos miestelyje, mūsų maršrute, kuris „ant popieriaus” atrodė tikrai neblogai norintiems apsistoti su palapine. Buvo netgi virtuvėlė.
Tradiciškai sustoję papietauti vienoje iš pigių greito maisto restoranų, internete aptikome informaciją, kad Vakarų pakrantę aplankys taifūno liekanos. Keturias dienas apylinkes, į kurias vykome, turėjo drebinti audra. Dvi dienas iš jų, numatė labai stiprų uraganinį vėją, liūtis bei potvynius su užpiltas keliais. Patikrinome visas lokacijas, kur planavome būti per ateinančias dienas – visos buvo pačiame audros sūkuryje. Nusišypsojome vienas kitam su didele ironija veiduose. Žinojome, kad likusi kelionės dalis nebebus išpildyta taip, kaip norėjome.
Pirmoji pažintis su ke-valkatom
Nusprendėme, kad tą dieną reik praleist privačiame kempinge. Nors jis ir buvo audros taikinyje, kitur jau nebūtume spėję, o tą naktį nusimatė viena iš dviejų blogiausių dienų, tad norėjome būti šalia šiltų vietų (dušo, skalbyklos), nes teks nakvoti palapinėje.
Vykdami į Fortuna miestelį nieko neigiamo neįtarėme. Taip, žolės kvapas pakeliui labai padažnėjo, kartais ėmė rastis įdomesnio plauko valkatėlės, ar hipsteriai pakelėse, bet kur jų nėra. O žolė išvis, tam tikra prasme parodo kažkokį liberalų judėjimą, galbūt labiau išlavintą skonį ar geresnes pažiūras, maniau sau kartais…
Atvykę į kempingą apsidžiaugėme – daug palapinėse gyvenančio jaunimo, puiki virtuvėlė bei švarios patalpos. Nebaisu ir audra. Dar geriau – Giedrė palaimino pirmą sykį norą įsigyt mėsos bei pagamint kažką geresnio. Parduotuvėje įsigijome jautienos faršo, bandelių burgeriams, raudonųjų svogūnų bei pomidorų. Laukė puiki puota.
Beruošiant patiekalus virtuvėlėje prie mūsų priėjo toks apiplyšusiais keliais, purvina galva, su cigarete dantyse, bičelis. Pasisveikino ir iškart paklausė iš kur mes. Kai atsakėm, kad iš Lietuvos, jis iškart pridūrė „ai, trimmin’t atvykot, galit neprisipažint, mažai kas prisipažįsta”. Nujautėm, kad tai kažkas susiję su darbu marichuanos kultūroje. Iškart paneigėm jo sapaliojimus, pasakėm, kad mes nei nerūkom, tiesiog keliaujam. Toliau bičas akiplėšiškai pareiškė, kad niekas į Fortuna „šiaip” neatvyksta ir, kad mūsų, ko gero, turtingos šeimos, tai dėl to mes ir nesidomime darbu su marichuana. Jam pagaliau supratus, kad mūsų jokie pasiūlymai nedomina, valkatėlė nuėjo.
Čia ir kirto visas tas suvokimas, kas tie žmonės palapinėse, ko čia visur viskas neša žole bei visas tas žmonių įtarumas ir keistumas. Kalifornija dekriminalizavo marichuaną, tačiau čia ji dar nėra visiškai legali. Tad ir nelegalaus darbo čia yra toje srityje ir įtartinų tipų, prižiūrinčių šias veiklas, kuriuos matėme vėliau.
Vadinu juos ke-valkatom, nes man tai kažkokia siaura keliavimo atmaina, tačiau jų gyvenimo būdas yra grynai, kaip valkatų. Apsigyvena ten, kur pigiausia, ar nemokama, gyvena bandose, apsirengę kaip hipsteriai, purvini, neplautom galvom ir karts nuo karto keičia vietą, kurioje neršia.
Nusistatymas prieš juos atėjo vėliau. Imi suvokti, kad tai žmonės – siurbėlės. Jie priims pagalbą bei pašalpą, kai jiem padeda kiti žmonės gauti maisto, ar pinigų (darbą randa tikrai ne visi, tad valkatauja, kol nukrenta kažkoks darbelis, o darbai nelegalūs, nes dažniausiai tai būna Europiečiai, negalintys dirbti JAV). Tai žmonės, kurie skųsis, kad neturi maisto ir mielai priims išmaldą, bet visad turės žolės ir rūkys visą parą. Tai žmonės, dėl kurių nelegalių darbų kyla kriminalinis lygis tose teritorijose, nes ne vien žolę jie vartoja, ne visi galop grįžta namo, ne vienuoliai prižiūri šią nelęgalią veiklą. Tai žmonės, dėl kurių kenčia ekonomika ir didėja šešėlinė perkamumo galia, kas kelia kainas visiems likusiems. Na o ką jau kalbėti apie tai, kad mokęsčių jie nemoka, bet visuomenės paslaugomis jie tikrai naudojas. Ir net ne tai mane supykdė labiausiai. Labiausiai supykdė matant, kad jie apsigyvena net nacionaliniuose gamtos reservatuose, pačiose nuostabiausiose ir ekologiškai jautriausiose vietose, kur jų įstatymiškai niekas neišvarys ir ten kenkia: susineša šiukšles, iš senų automobilių stato pastatus, kuria savartynus. Iš parko darbuotojų teko girdėti, kad ir šika, kur papuola. Girios tampa žole nešančiiais savartynais. Patiems teko matyti, kaip vidury miestelio, pačiame parke prie piknikams skirtų staliukų vienas „urodas” tiesiog nusimyžo.
Keliavimas – ambasadoriaus darbas
Aš visada maniau ir liksiu šios nuomonės – keliavimas yra tam tikra prasme savęs ir savo kultūros parodymas (daugiau apie šią nuomonę pasipasakojau čia). Žmonės domisi, kas tu, iš kur, kas gero tavo šalyje, kokia bendra tavo šalies nuomonė apie vieną ar kitą globalų klausimą. Jie žiūri į tave kaip į pavyzdį tos šalies, iš kurios tu atvykai.
Apskritai, gyvenimas turi nešti naudą ne tik tau pačiam. Kelionės suteikia tau progą pamatyti pasaulį, o tikri keliautojai turėtų norėti prisidėti prie gamtos ir kultūros puoselėjimo, ar bwnt stengtis jai nekenkti.
Ke-valkatas vėliau matėme ne sykį. Miesteliai, kuriuose jie neršia, apgailėtini, ant žemės mėtosi šiukšlės, švirkštai. Nuomonė apie juos tik blogėjo. Niekada nesutiksiu, kad siurbėliavimas ir naudojimasis kitais yra keliavimo būdas. Tai parazitavimas.
Vietoje kylimo į viršų – atgal į pietus
Naktis buvo nerami – pūtė vėjas, lijo. Kiek pergyvenau, ar mūsų vasarinė pigioji palapinė atlaikys. Atlaikė. Ryte ją greit susivyniojone ir movėme į pietus, Sakramento link.
Čia buvome numatę praleisti tris dienas, tam, kad praeitų audra. Nusprendėme, kad likusias dienas perplanuosime ir pamatysime daugiau Kalifornijos, nei planavome.