Po Point Reyes buvome tikri, kad improvizacija seksis ir toliau. Pakeliui mūsų laukė dar viena, mažai žinoma, tačiau iš nuotraukų graži vieta – King Range nacionalinė išsaugojimo zona arba rezervatas. Tai turėjo būti dar vienas parkas iš rytų supamas miškų ir kalnų, o iš vakarų skalaujamas Ramiojo vandenyno bangomis.
Kelionė, tarsi iš filmo Klaidingas posūkis
Per beveik du mėnesius vairavimo matėme daug, tačiau pasirodo – ne viską. Kadangi vėl turjome kilti į Kalifornijos šiaurę, riedėjome pro tuos pačius ke-valkatų rajonus. Oras atsidavė marichuana, pakelėse vėl šmėžavo keliaujantys bomžai, šaligatviai buvo nukloti šiukšlėmis, šeimų nesimatė visai, o senyvo amžiaus žmonės buvo pakeisti ilgagarbaniais hipiais, apsirėdžiusiais tunikom, tarsi elfai iš Žiedų valdovo.
Įsukome į vieną iš miestelių, už kurio turėjome rasti pravažiavimą į savo naująjį parką. Kaip miestelis vadinos tiksliai nepamenu, pamenu, kad mes jį vadinom Garbageville.
Kelionė buvo be galo ilga, viena ilgiausių mūsų turėtų apskritai. Todėl šiek tiek nervino, kai atsimušėme į užrakintus vartus, kur mūsų GPS rodė, jog reikia važiuoti. Šalia vartų dar mėtėsi švirkštai, tad neužsibuvom toje pakampėje per ilgai. Radome kažkokį keliuką, GPS rodė, kad pravažiuosime. Pasirodo, mūsų teisingasis kelias buvo vos už vieno bloko, lygiagreti gatvė.
Tačiau šį nuotykį atsiminsiu ilgam. Keliukas buvo, bet jis buvo toks įtemptas ir pavojingas, kad maniau, jog mašiną gali tekt ir palikti. Duobė sekė duobę, asfaltą keitė žvyrkelis. Turiu čia pabrėžt, kad aš ne kaunietis ir tokiomis sąlygomis nebuvau pratęs vairuoti. Dar labiau ėmė darytis keista, kai ėmėme kilti į kalną. Pro mus pravažiuojančių mašinų vairuotojai į mus žiūrėjo įtariai, o pačio kalno viršūnėje įsitaisiusių namų sienos augo. Buvo galima manyti, kad esame slasher tipo siaubo filme. Bet kuriuo atveju, ten gyvenantys žmonės tikrai kažką slepia, galimybė pamatyti jų žemę buvo minimali. Nejauki, slapta, niekeno nelankoma vieta. Puikios sąlygos kažką sukti.
Nebuvau dar taip pavargęs nuo vairavimo per savo trumpą patirtį. Tačiau čia nedidelė klaida galėjo lemti atsiradimą didelėje duobėje arba net skrydį nuo skardžio. Privažiavus pačią kalno viršūnę atsimušėme į vartus ir užrašą, kad žemė yra privati. Jau apsisukinėjome, kai sustojo automobilis. Jį vairavusi moteris patikino, kad galime važiuoti pro vartus ir, jog mūsų ieškomas parkas yra pasiekiamas. Pirma gera naujiena tą dieną, kai viltis jau buvo nedidelė.
Įsikūrėme ke-valkatų rojuje
Nors atvykus į King range informacijos centrą, šis jau buvo užsidaręs tačiau dar spėjome pagauti vieną jų darbuotoją, kuris papasakojo, kur galima apsistoti, ko galime tikėtis. Keista užuomina buvo tik apie žmonių tipą, kurie lankosi šiame parke. Jis juos įvardino kaip „įdomius”… Ke-valkatos, pagalvojome iškart.
Nuvykus į stovyklavietę matėme, kad čia apsistoję žmonės nėra tradiciniai kempingų lankytojai. Nebuvo nei įrangos, nei rūbų, nei nieko, kas rodytų, jog šie žmonės žygiuoja, važinėja dviračiais, eina į miškus, kopia į kalnus. Kitaip sakant, ne gamtos apžiūrėt čia atvykę. Aplink palapines kabėjo hamakai, matėsi daug suneštinių daiktų, dalykų, kurie priklausė ne jiems ir kurie, po jų viešnagės, liks gamtoje kaip savartynai.
Nepaisant to, nusprendėme, kad niekur kitur nerasime ir pasistatėme palapinę jų kaiminystėje.
BLM – bomžų landynės miškuose
BLM reiškia Bureau of Land Management. JAV tai tiesiog vienas iš žemės valdytojų, kuris nusako kaip žemė gali būti naudojama. NPS, tarkim, žemes apsaugo, kad žmogus negalėtų padaryti žalos. Nacionaliniai parkai yra dažniausiai valdomi NPS. Dar yra valstijų žemės. Ir yra BLM, kurie dažniausiai bando suderinti du nesuderinamus dalykus – žemės ir joje esančių objektų išsaugojimą ir naudingų iškasenų gavybą bei kitą pramoninę ir ekonominę žmonių veiklą. Tai atrodo maždaug taip: vienoje pusėje „sveiki atvykę į Dead Horse state parką”, kitoje – naftos gavybos įranga, juodi dūmai ir gamtos tarša.
BLM žemės yra kaip ir viešo naudojimo. Jos suteikia galimybę nemokamai jose pasistatyti palapinę, treilerį, pernakvoti. Šiuo kabliuku naudojasi ke-valkatos, kurie apsigyvena didelėse teritorijose gamtos rezervatuose ir jų legaliai nelabai įmanoma išprašyti. Dėl to ir praminiau BLM – bomžų nakvynės miškuose.
Labiasiai gaila, kad išvykdami jie palieka didelius savartynus šiukšlių, metalo, nebevažiuojančių automobilių. Kiek teko nugirsti informacijos centre, teisiškai sunku tuos automobilius pašalinti, tad šiukšlynai pasilieka ilgam, miškai ir vanduo teršiami. Jie kaip hipiai, neturintys kilnaus tikslo, neršia ir nesirūpina niekuo aplink.
Ramusis vandenynas, jūrų liūtai ir paukščių karalystė
Nors susidsrėme blogą įspūdį apie vietą, radome ir kuo pasidžiaugti. Buvo nuostabios pakrantės, kuriose knibždėte knibždėjo ruoniai, jūrų liūtai, paukščiai. Peizažas buvo gražus, tik sukėlė prabangos įspūdį. Pakrantės buvo nusėtos nuosavais namais, iš kalnų proskynų matėsi kone vilos. Tai buvo mažai žinoma, bet uždara ir prabangi vieta.
Dviejų dienų buvo per akis. Toliau laukė viena iš labiau laukiamų mūsų vietų – Redwood nacionalinis ir valstijos parkas. Vieta, kur auga aukščiausi pasaulio medžiai.